„Per tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“

Knygoje skelbiami tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų laiškai, rašyti anykštėnui Antanui Žukauskui – ne tik žinomam rašytojui, vaistininkui, pirmojo memorialinio muziejaus Lietuvoje Antano Baranausko klėtelės įkūrėjui, bet ir tris kartus (1947, 1951 ir 1955 m.) išrinktam Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Į knygos rengėjų ir sudarytojų akiratį pateko trisdešimt keturių adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai-perlaidos, telegramos ir sveikinimai, kurių chronologinės ribos – 1944–1957 metai. Didžioji dalis laiškų skelbiama pirmą kartą, jie surinkti iš įvairių Lietuvos atminties institucijų.
Šioje knygoje skelbiamas epistolinis palikimas ir jį papildantys šaltiniai tampa dideliu jautrumu pasižymėjusio A. Vienuolio-Žukausko kilnių siekių ir darbų liudininkais. Jie padeda atskleisti iki šiol tik trafaretiškai tebuvusią nušviestą vieno žymiausių Anykščių krašto rašytojo ir muziejininkystės pradininko biografijos pusę.
Laiškuose, be kitko, gausu gyvenimo tremtyje bei lageriuose kasdienybės aprašymo detalių, kurios svarbios rekonstruojant lietuvių tautos sovietinės okupacijos metais sunkią padėtį ir sąlygas tremtyje bei lageriuose. Iš laiškų turinio atsiveria sudėtingo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio Lietuvos kultūrinio, politinio ir visuomeninio gyvenimo realijų panorama.