Romanas su Italija

Aštuoniolika valandų. Nuo aušros iki vidurnakčio.

Tiek laiko gyvensite Italijoje skaitydami šią knygą. Kartu su jos autoriais prabusite triukšmingame pietinės Romos kvartale, eisite į barą puodelio espreso, sveikinsitės su kaimynais, aiškinsitės itališko cornetto kremo paslaptis, gyvensite šio didžiulio, labai seno ir elegantiško miesto ritmu. Eisite pietauti, studijuosite teisingus ir neteisingus  patiekalų valgiaraščius Romos centre, gersite aperityvą Amžinojo miesto rūmuose ir terasose. Galiausiai pasijusite tarsi filmo „Didis grožis“ (La grande bellezza) veikėjai ir, galimas daiktas, įsimylėsite Romą, Italiją.

O paskui... Paskui išgyvensite įtampos ir pykčio akimirkas. Kitaip ir negali būti, nes „Romanas su Italija“ pulsuoja tuo, ką italai vadina amore e odio – meilė ir neapykanta, nes tuos pačius via Appia Antica, senojo Apijos kelio, akmenis prieš du tūkstančius metų mynęs poetas Publijus Ovidijus Nazonas lotyniškai rašė: Odero, si potero; si non, invitus amabo – „Neapkęsiu, jeigu galėsiu, o jei ne – įsimylėsiu.“

Ši knyga – lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata – parašyta moters ir vyro, todėl tie patys itališko gyvenimo epizodai pateikiami visiškai skirtingai. Istorijos apie tai, ką reiškia Italijoje būti donna, moterimi, lankytis pas ginekologą, leisti sūnų ir dukrą į mokyklą, apie vyriškas laimės paieškas Palerme ir susidūrimus su priešingų politinių pažiūrų atstovais, apie tai, kas yra popietės miegas pisolino ir kas nutinka jo nepaisantiems, daug kitų įvykių ir kelionių po Apeninus – visa tai papasakota su šmaikščia ironija.