Язик до Києва доведе, arba Saugi kelionė į Kijevą

Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje informacinių technologijų erdvėje yra instaliuoti virtualios realybės (VR) akiniai, kuriuos išbandyti gali kiekvienas bibliotekos lankytojas.
Vasario 20–24 dienomis bibliotekos svečiai turėjo virtualią galimybę pasivaikščioti Ukrainos sostinės gatvėmis ir savo akimis pamatyti įžymias architektūrines ir istorines vietas, pradedant nuo Kijevo Rusios laikų iki šių dienų:
Aukso vartus, Šv. Sofijos katedrą, paminklą kunigaikščiui Volodymyrui Didžiajam, Šv. Andriivską bažnyčią, Vydubytskyi vienuolyną, Kijevo-Pečersko lavrą, Nepriklausomybės aikštę ir Chreščatyk gatvę, Mariinsky rūmus vaizdingame Mariinsky parke, Volodymyro katedrą, Kontraktovą aikštę, Ukrainos liaudies laisvės arką, Klyčko tiltą.
Žymių Kijevo vietų apžiūrėti atvyko daug  įvairaus amžiaus bibliotekos lankytojų, tai Švenčionių ir Švenčionėlių miestų gyventojai, ukrainiečiai, atvykę į Lietuvą karo metu, ir Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro dailės studijos mokiniai.
Su virtualios realybės akiniais galima nukeliauti į bet kurį pasaulio miestą. Kviečiame išbandyti juos Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
O su trumpa Kijevo istorija galite susipažinti mūsų straipsnyje.
Kijevas tai senovinis miestas ant vaizdingų Dniepro upės krantų, kurį 482 m. įkūrė broliai polianai Kijus, Ščekas ir Horivas su savo seserimi Lybid. Šis miestas yra Ukrainos sostinė, kuri buvo taip pat galingos kunigaikščio vadovaujamos Kijevo Rusios valstybės sostinė.
988 metais kunigaikštis Volodymyras Didysis pakrikštijo Kijevo Rusią. Kaip ženklas, ant Dniepro kranto esančioje Volodymyro kalvoje buvo pastatytas paminklas – kunigaikščio statula su kryžiumi. Prie šio paminklo 2019 metais atidarytas modernus stiklinis ir betoninis tiltas pėstiesiems ir dviratininkams. Tiltas jungia Volodymyro kalvą su Chreščaty parku, kuriame yra pastatyta metalinė Ukrainos liaudies laisvės arka.
1037 m. didysis kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis pastatė Šv. Sofijos katedrą – religinį Ukrainos centrą ir įkūrė pirmąją Kijevo Rusios biblioteką.
1051 ir 1081 metais buvo pastatyti dar du svarbūs religiniai pastatai - Kijevo-Pečersko vienuolynas ir Mychailivsky auksakupolinis vienuolynas.
1240 m. Kijevą užėmė ir sunaikino mongolai-totoriai.
Nuo 1321 m. iki XV amžiaus pabaigos Kijevo istorijoje tęsėsi lenkų-lietuvių era, kai sostinę valdė Lietuvos kunigaikščiai iš Gedimyaičių ir Holšanskių dinastijų.
1482 m., praėjus tūkstančiui metų nuo įkūrimo, Kijevą vėl sunaikino mongolų-totorių kariuomenė Maskvos caro Ivano III įsakymu.
1569 m. Kijevas atiteko Lenkijos karūnai.
1648 metais be kovos į sostinę įžengė Ukrainos etmonas Bohdanas Chmelnickis, kurį džiugiai sutiko miestiečiai. Kijevas tapo kazokų centru. Tačiau ramybė truko neilgai. 1651 m. Kijevą užėmė Lietuvos etmono Jonušo Radvilos kariuomenė, o istorinis sostinės centras Podilas buvo sudegintas.
1667 metai buvo pažymėti Kijevo perėjimu į Maskvos karalystę. Nuo tada beveik 250 metų jis buvo Rusijos imperijos dalis, bet ukrainiečių nacionalinė mintis ir nepriklausomybės troškimas visą tą laiką gyvavo tarp pažangių ir tautiškai sąmoningų visuomenės sluoksnių.
XIX amžiuje sostinėje buvo pastatyti teatrai, universitetai, vyrų gimnazijos, kilmingų merginų institutas, sinagogos, atidarytas botanikos sodas. Pradėjo veikti tramvajus, buvo įkurtas Kijevo politechnikos institutas.
1917 metais Kijevas tapo Ukrainos Liaudies Respublikos sostine ir Ukraina pagaliau išsikovojo nepriklausomybę nuo Rusijos. 1919 ir 1920 metai tapo bolševikų ir Ukrainos valstybės kariuomenės kovos dėl valdžios metais. 1920 metais mieste įsitvirtino sovietų valdžia.
1919–1934 m. Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinė buvo perkelta į Charkovo miestą, o vėliau vėl gražinta į Kijevą.
Vokiečių karių įvykdyta Kijevo okupacija Antrojo pasaulinio karo metais truko daugiau nei 2 metus – nuo 1941 iki 1943 m. Per tą laiką sostinėje buvo sunaikinti visi tiltai, apie 6300 valstybinių ir viešųjų įstaigų pastatų, gyvenamųjų daugiabučių ir privačių namų. Vien Babi Jare žuvo daugiau nei 100 000 žmonių.
Po karo Kijevas aktyviai atstatomas. 1960 metais mieste buvo paleistas metro. Gyventojų skaičius viršija 1 milijoną žmonių. Po 20 metų, 1980 m., sostinėje gyveno jau daugiau nei 2 mln. Gyventojų augimą palengvino urbanizacijos procesas, kai valstiečiai pradėjo aktyviai keltis į miestus.
1991 metų rugpjūčio 24 dieną Kijevas tapo nepriklausomos Ukrainos sostine.
2004 metais Maidan Nezaležnosti aikštėje įvyko oranžinė revoliucija – protestas prieš prezidento rinkimų klastojimą ir galiausiai prezidentu tapo teisėtai išrinktas Viktoras Juščenko.
2013-2014 metais vyko Euromaidanas – Europos integraciją remianti akcija, kurios metu žuvo daugiau nei 100 žmonių, tačiau protestuotojai laimėjo, o prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo iš šalies į Rusiją. 2014 metais Rusija užgrobė Ukrainos Krymą, dalį Donecko ir Luhansko sričių.
2022 metų vasario 24 dieną prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainos teritoriją. Rusijos karius nuo Kijevo pavyko atmesti 2022 metų kovą, bet šiuo metu tebėra okupuota 18% Ukrainos teritorijos.
Vien Kijeve Rusijos raketos sugriovė apie 200 namų, žuvo 170 žmonių, iš jų 30 vaikų. Iš viso sostinėje buvo sužeista 715 žmonių.
Tačiau ukrainiečiai visada buvo stipri ir laisvę mylinti tauta. Jų laisvės troškimo negali palaužti nei tankai, nei raketos, nei branduolinio smūgio grėsmė.

Parengė Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliotekininkė Olena Teplytska