Jurgitos Kazlauskienės dailės darbų paroda „Kelias į save“ užbūrė Pabradės miesto bendruomenę

2024 m. balandžio 26 d. vakarą į Pabradės miesto biblioteką rinkosi mūsų kraštietės Jurgitos Kazlauskienės kūrybos gerbėjai, draugai, pažįstami. Kiekvieną užėjusį į biblioteką pasitikdavo spalvų ir atspalvių gausa. Akrilu lietų paveikslų grožis užbūrė daugelį. Tyliai skambant fleitos garsams Jurgita dalijosi mintimis apie tai, kaip prasidėjo jos kelionė į meno pasaulį.
Pati kūrėja yra kilusi iš amžinai žaliuojančio Alytaus rajono, kuriame prabėgo jos vaikystė ir jaunystė. „Viskas, kas šviesaus, tauraus ir gražaus ateina iš vaikystės ir tai yra neįkainojama mūsų protėvių dovana mums. – pradėjo pasakojamą menininkė. – Mano tėveliai – mama Albina ir tėtis Antanas Henrikas yra kūrybingi, jautrūs, šilti žmonės, kurie atskleidė grožio pajautimo, muzikos, rankdarbių pasaulį. Mamos kryželiu siuvinėti paveikslai, man siūtos suknelės, megzti drabužėliai, tėčio iš medžio gaminti baldai bei namų apyvokos daiktai visada žavėjo mane -  kiek savo rankomis galima padaryti daug dalykų, tik reikia to norėti, mokytis bei nebijoti sunkiai dirbti.“
„Nuo trejų metukų mėgau dainuoti“ – su šypsena tęsė pasakojimą Jurgita. – Tad labai džiaugiuosi, kad tiek tėvai, tiek mano mokytojos mane visada skatino dainuoti. Vaikystėje mama ir tėtis visada sakydavo: „Ką pradėjai, tą turi pabaigti“, o jų mintį pratęsdavo mokytoja sakydama „ką mokėsi – ant pečių nenešiosi“. Taip ir augau pareigingų, darbščių, išmintingų, tobulėti ir daug mokytis skatinančių žmonių apsuptyje. Esu jiems dėkinga už įskiepytas gyvenimo tiesas. Abu tėveliai savo pavyzdžiu rodė ir dabar dar tebemoko, kaip reikia dirbti. Gal todėl ir pati pasirinkau pedagogikos studijas Šiaulių pedagoginiame institute bei įgijau pradinių klasių mokytojos profesiją, kad galėčiau mokyti vaikus, o kartu su jais mokytis ir pati. Mokytojauti pradėjau Alytuje, bet vyrui gavus darbo pasiūlymą dirbti įmonėje UAB „Intersurgical“, teko kurti gyvenimą jau kitame gražiame, miškų apsuptame mieste – Pabradėje. Pirmoji darbovietė Švenčionių rajone buvo Zalavo pradinė mokykla. Vėliau prijungus šią mokyklą prie Pabradės „Ryto“ gimnazijos dirbau su specialių poreikių turinčiais vaikais bei pradinių klasių mokytoja.
Kiek save atsimenu, visada dainuodavau – pradžioje darželyje, Alytaus muzikos mokykloje, „Putino“ chore, gimtojo kaimo moterų ansamblyje, vėliau Pabradės kultūros centro moterų ansamblyje bei giedojau Pabradės Švč.Mergelės Marijos Šeimų karalienės bažnyčioje. Visada buvau šalia muzikos, bet širdyje jaučiau savotišką tuštumą, tarsi kažko trūktų. Mane visada žavėjo gamta, gėlės, grožis. Patinka žmonės kuriantys grožį, patinka kaip jį mato, juo žavisi patys bei pristato kitiems. Tad visada norėjau išbandyti kuo daugiau įdomių veiklų.
Tik ne visada gyvenime viskas teka ramia vaga. Smarkiai sušlubavus sveikatai, teko atsisakyti mokytojos darbo ir daugiau laiko skirti poilsiui. Metus laiko ilsėjausi ir stengiausi kuo pozityviau žvelgti į gyvenimą bei mane supančią aplinką. Visada buvau darbštus žmogus, tad kardinaliai pakeičiau ir darbo pobūdį. Po ligos į gimnaziją nebegrįžau, o jau kelis metų dirbu toje pačioje įmonėje kaip ir mano vyras Ramūnas. Vyras man yra gyvenimo partneris, mano talentų gerbėjas, kritikas, skatinantis nebijoti atverti savo sielos kerteles ir piešti. Dar vaikystėje lankant muzikos mokyklą man norėjosi ne tik dainuoti, bet ir piešti. Tad džiaugiuosi, kad pedagoginiame institute dailės dėstytoja ištarė stebuklingus žodžius, kuriais aš didžiavausi: „Jūs turite piešti!“. Gal todėl ir mano kūrybos moto yra žodžiai: „Mene nėra to, ko negalėtum pataisyti!“.
Paprašyta papasakoti apie akrilu lietus paveikslus, šio meno atradimus, gerbiama Jurgita, truputį kuklinasi, kad tai paprastas piešimas. Tačiau pažvelgus į jos paveikslus nustembi, kaip spalvų, atspalvių, linijų, raštų visuma gali atskleisti ir papasakoti menininko troškimus, pojūčius, patirtus išgyvenimus. Pasak Jurgitos, ją visada žavėjo stiprios asmenybės, mokančios išlikti, kaip tie Feniksai gebantys pakilti iš gyvenimo pelenų. Po sunkios darbo dienos, kada reikia daug dirbti fiziškai, norisi kažkaip kitaip pailsinti smegenis. Tęsiant kūrybos paieškas bei išbandant įvairius menus, nušvitimas, ką norėtų veikti, atėjo vieną tamsų rudens vakarą naršant po socialinius tinklus. Kadangi vienas iš pomėgių buvo noras piešti, tapyti, o atsiradus daugiau laisvo laiko, norėjosi ir įdomesnės veiklos. „Esu smalsus žmogus, nebijau išbandyti naujas veiklas, nors kartais tokie bandymai gali ir nuvilti, bet nesu linkusi nuleisti rankų ištikus pirmai nesėkmei.“ – pasakoja Jurgita. – Esu dėkinga Interneto platybėse sutiktiems žmonėms, kurie nuoširdžiai dalijosi patarimais kaip derinti liejamas spalvas, paskleisti dažus ant drobės, kaip išgauti nenuspėjamus efektus, skatino nebijoti suklysti, nes negali būti „ne taip ar klaidingai išlieto“ paveikslo. Akrilo liejimo technika žavinga tuo, kad paveikslo vizija yra viena, drėgnas paveikslas yra antra, o išdžiuvęs paveikslas yra galutinis vaizdas. Ir jis nebūtinai gali sutapti su ta mintimi ar vizija, kuri pirmoji užklydo į galvą.
„Akrilo liejimo technika sukurti paveikslai tai ir terapija, ir meditacija, vaistai sielai ir kūnui!“ – kalbėjo menininkė Jurgita Kazlauskienė. – Didžiulis dažų spektras atveria galimybę išlieti savo vidinį pasaulį spalvomis.“
Kad išjausti visą akrilų lietų paveikslų aurą, Jurgita visus renginio dalyvius pakvietė sukurti bendrą paveikslą. Parodžiusi visas priemones, paaiškinusi visą darbo procesą, ant baltos drobės užliejusi pirmąsias spalvas menininkė padrąsino ir kitus prisiliesti prie šio meno. Buvo smagu žiūrėti kaip, iš pradžių nedrąsiai, o vėliau vis drąsiau, renginio dalyviai savo emocijas lieja ant drobės. Jei tik iškildavo kokių nors klausimų ar atrodė, kad sumanyta gėlė pavirs nesuprantamu deriniu, į pagalbą suskubdavusi menininkė nuramindavo ir padėdavo viską padaryti taisyklingai. Renginio dalyvių sukurtas paveikslas liks kabėti bibliotekoje, kaip priminimas gražių ir šiltų akimirkų praleistų su menininke Jurgita Kazlauskiene.  Pabradės miesto bibliotekoje  veikiančią Jurgitos darbų parodą „Kelias į save“ bus galima aplankyti iki gegužės 23 dienos, darbo dienomis nuo 9.00 iki 18.00 val.

Parengė Pabradės miesto bibliotekos vedėja Gražina Dargytė