Mokytoja Laimutė iš Švenčionių: savo pavyzdžiu uždeganti ir įkvepianti jaunus žmones

Laimutė Stūglienė – lietuvių kalbos mokytoja, kuri savo darbais įrodė, kad pedagogika – tai kur kas daugiau nei tik mokymas iš vadovėlių. Jos pamokose ir užsiėmimuose svarbios buvo ne tik taisyklės, bet ir žmogiškasis ryšys, vertybės. Laimutės meilė gimtajam kraštui ir kalbai tapo kibirkštimi, kuri įkvėpė jaunus žmones mąstyti, kurti ir tobulėti.

Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje svečiavosi pedagogė, poetė ir prozininkė, kraštotyrininkė Laimutė Stūglienė. Pokalbio metu jautėsi pasididžiavimas savo mokiniais ir jų nuveiktais darbais, pagarba kolegoms. Kalbėdama apie save Laimutė pasidžiaugia, kad gimė tą pačią dieną kaip ir rašytoja Ieva Simonaitytė – sausio 23 d.

Nuo pirmųjų dienų su tėveliais Jadvyga ir Alfonsu Papšiais gyveno pas senelius Stasę ir Vincą Kairius Švenčionių rajone, Aidukų kaime, ant Ilgio ežero kranto. Graži gamta, mieli ir draugiški žmonės, mokantys bendrauti, pajuokauti, darė didelę įtaką Laimutei. Močiutė Stasė Gaidamavičiūtė-Kairienė buvo garsi audėja ir siuvėja ne tik Švenčionių rajone. Jos austomis drobėmis gėrėjosi ir Vilniaus mieste – ten buvo surengtos dvi parodos. Apie gyvenimą pas senelius pasakoja labai šiltai. Tai buvo namai, kuriuose visada daug žmonių: moterys iš aplinkinių kaimų ateidavo pas močiutę pasimokyti austi keturnyčių, aštuonnyčių, dvylikanyčių audinių, pasisiūdinti sijoną ar palaidinę. Vakarais kaimynai rinkdavosi pasišnekučiuoti. Močiutė buvo labai religinga. Ji buvo bažnyčios komiteto narė, choristė. Gegužės ir birželio mėnesiais savo troboje visam kaimui organizuodavo pamaldas. Kamaraitėje buvo įrengtas altorius, kaimynai (moterys su vaikais, vyrai) po darbų rinkdavosi pasimelsti: sukalba litaniją, sugieda giesmę Marijai, Jėzui. Kiekvieną sekmadienį eidavo 10 kilometrų pėsčiomis į bažnyčią, dažnai kartu su Laimute. Aidukų kaimo gyventojai buvo labai draugiški ir vieningi – kaip viena šeima. Vieni su kitais viskuo dalindavosi, pavyzdžiui, kaimynas bitininkas išsuka pirmąjį medų – visiems po mažą stiklainiuką išdalina; kitas pjauna kiaulę – kaimynus būtinai pavaišina skerstuvių mėsa; karvė neduoda pieno – nueik pas kaimyną ir gausi. Vien jau klausantis pasakojimo, ten nepabuvus, iškyla šviesus kaimo vaizdas, idilė su nuoširdžiais, darbščiais ir draugiškais kaimynais. Daug metų ten gyvenusi Laimutė dažnai sapnuoja Aidukus. Nostalgija ir šilti prisiminimai gimtinei išlikę iki šiolei.

1963 m. pradėjo lankyti Šventos aštuonmetę mokyklą. Ji buvo apie pusantro kilometro nuo gimtojo kaimo. Tėvai persikraustė į Švenčionis, norėjo kartu pasiimti ir Laimutę, bet ji užsispyrė ir pasiliko kaime su seneliais. Pradinėje mokykloje 1–4 klasių mokytoja buvo Leokadija Navikienė. Klasėje – 20 mokinių. Vienu metu pamoka vyko ir pirmokams, ir antrokams, ir trečiokams, ir ketvirtokams. Visiems spėdavo naują temą paaiškinti, visus patikrinti, namų darbus paskirti. Dar ir dabar žavisi mokytojos meistriškumu suvaldyti skirtingo amžiaus vaikus, jos profesionalumu. Buvo stropi mokinė, aštuonmetėje mokykloje ypač sekėsi humanitariniai dalykai. Dėkinga už suteiktas žinias lietuvių kalbos mokytojai Marytei Jurkuvėnaitei-Gaidamavičienei, vokiečių kalbos mokytojai Jadvygai Rakuckajai, rusų kalbos mokytojui Leonui Lazauskui, geografijos mokytojai Reginai Duksienei.

Vaikystėje su bendraamžiais, o ypač su jaunesniais už save, žaisti nemėgdavo – dažniau laiką leisdavo su kaimo močiutėmis, kurios sekdavo pasakas, pasakodavo padavimus, legendas. Būdama septintoje klasėje į „Valstiečių laikraštį“ išsiuntė keletą savo eilėraščių Laimos Laimutytės slapyvardžiu. Algirdas Verba, laikraščio redaktorius, išanalizavo Laimutės kūrinėlius ir parašė jai laišką, kuriame patikino, kad iš trijų atsiųstų eilėraščių vieną tikrai išspausdins, o kitus dar reikės pataisyti. Laiškas iš redakcijos atėjo į Šventos paštą. Paštininkė jį turėjo nunešti į Aidukus ir įteikti Laimai Laimutytei. Kilo sumaištis, tokios gyventojos... nėra! Tik atplėšę voką ir perskaitę laiško turinį pašto darbuotojai  suprato, kad  jį reikia įteikti Papšytei Laimutei, nes ,,tik ji taip galėjo sugalvoti!“ Namiškiai, sužinoję šią istoriją, supyko: „Kam tau svetima pavardė reikalinga, ar savosios neturi? Daugiau tokių pokštų nekrėsk!“ Tačiau tas slapyvardis autorei taip patiko, kad ir dabar juo pasirašo.

Baigusi Šventos aštuonmetę mokyklą, toliau tęsė mokslą Zigmo Žemaičio vidurinėje mokykloje. Devintokai, nauji Laimutės mokslo draugai, mėgo matematiką, fiziką, biologiją, lankė muzikos mokyklą, chorą, tautinių šokių būrelį, mėgo sportuoti. Literatų ir kalbininkų nebuvo. Lietuvių kalbą dėstė švietimo skyriaus inspektorius Albertas Skrebutėnas. Jis buvo reiklus, taktiškas. Išliko atminty rusų kalbos ir literatūros mokytojas Gavrilas Dubatovka – šviesuolis, eruditas, taikęs netradicinius užsienio kalbos dėstymo metodus. Buvo susidraugavusi su istorijos mokytoja, kraštotyrininke Leokadija Sinkevičiene. Ji auklėjo šeštą klasę. Laimutė turėjo įpareigojimą šefuoti pionierišką klasę. Šeštos klasės vadovė dažnai sirgdavo, važiuodavo gydytis, Laimutę palikdavo prižiūrėti jos auklėtinių. Pavyko su jais rasti bendrą kalbą. Su Laimute jie pasiruošdavo įvairiems renginiams, užimdavo prizines vietas. Tai buvo Laimutės pirmoji pedagoginė praktika. Iki šiolei, kai susitinka su savo ,,pirmaisiais auklėtiniais“, ilgai ir maloniai šnekučiuojasi.

Baigusi vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Labai patiko Viktorijos Daujotytės, Elenos Bukelienės, Donato Saukos, Alekso Girdenio, Zigmo Zinkevičiaus, Jono Kabelkos paskaitos, bendravimas su studentais. Po studijų trejus metus dirbo Švenčionių pionierių namuose metodininke, vienerius metus Vidutinės aštuonmetėje mokykloje, o po to buvo priimta dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja į Cirkliškio tarybinį ūkį-technikumą (dabar Švenčionių profesinio rengimo centras). Pateko į darbščių, veiklių ir šviesių mokytojų bendruomenę. Didelis būrys mokytojų daug dėmesio skyrė užklasinei veiklai, pvz.: Saulė Sadeckaitė, chemijos mokytoja, rašė eilėraščius, kūrė dainas, rengė scenarijus teminiams vakarams, vadovavo folkloriniam ansambliui ,,Saulelė“, ruošė mokinius respublikiniam ,,Dainų dainelės“ konkursui. Jos paruošta mokinė Jurgita Lopetaitė du kartus tapo šio konkurso laureate. Bronius Lazaraitis, zootechnikos mokytojas, subūrė pučiamųjų orkestrą su mokiniais, kurie iki tol nemuzikavo, natų nepažino. Daug ir ilgai repetuodavo, vėliau koncertuodavo ne tik mokykloje, mūsų rajone, bet ir už jo ribų. Ana Marmienė, agronomijos mokytoja, vadovavo tautinių šokių būreliui. Šio būrelio šokėjai dalyvavo visose dainų šventėse rajone, respublikoje, laimėdavo atrankos konkursus. Jiems teko garbė šokti Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėje. Daiva Jasiulionienė, fizikos mokytoja, subūrė ritminių šokių būrelį, kuris dalyvavo tarptautiniame sporto ir meno festivalyje Šeduvoje. Romas Vaišnoras, zootechnikas, praktikos vadovas, vadovavo mokytojų kapelai ,,Dvaras“. Joje akordeonu grojo vokiečių kalbos mokytoja Stasė Jasiulionienė, pavaduotojas administraciniam darbui Romualdas Ankėnas – smuiku, profesijos mokytoja Tatjana Mialik – mažuoju būgnu, bibliotekininkė Jūratė Vaišnorienė –ritminiu instrumentu, profesijos mokytojas Bronius Lazaraitis – trimitu. Šie pedagogai su dideliu entuziazmu skatino įsijungti į užklasinę veiklą ir Laimutę.

Laimutė Stūglienė nuo 1977 m. vadovavo literatų būreliui, kuriame atsiskleisdavo užslėpti talentai. Būrelis turėjo kelias kryptis: kraštotyros darbų rašymas; darbas su skaitovais; darbas su literatais, norinčiais dalyvauti poezijos ir prozos konkursuose. Su literatais statė spektakliukus: B. Dauguviečio „Žaldokynė“ (1986 m.) ir Keturakio „Amerika pirtyje“ (1987 m.). Literatų pakviesti mokykloje svečiuodavosi įžymūs poetai, rašytojai, aktoriai, taip pat ir mūsų rajono literatai. Į profesinio rengimo centrą toli gražu ne būsimieji rašytojai susirinkdavo, tačiau Laimutė sugebėdavo juos prakalbinti, sudominti, paskatinti dalyvauti konkursuose. Kiekvienais metais literatai dalyvaudavo respublikiniame „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ konkurse, kurį organizuodavo Genocido centras ir Krašto apsaugos ministerija ir visuomet laimėdavo prizines vietas. Jaunieji kraštotyrininkai savo darbuose įamžino mūsų krašto tremtinių likimus, žydų tragediją, Kurniškės partizanus, rajono sąjūdininkus, sausio 13-osios dalyvius. Šiame konkurse ypatingai gerai sekėsi literatei Marijai Razinai, Editai Sadaunykaitei, Mildai Talmontaitei, Giedrei Čaplinskaitei, Simonai Rinkevičiūtei. Populiarus ir mėgstamas buvo Rytų Lietuvos rašinių konkursas, kurį organizavo „Vilnijos“ draugija. Jame sėkmingai laurus skindavo Ilona Činčikaitė ir Aistė Davulytė, Ramunė Jurgelevičiūtė, Aušra Bečelytė, Lina Michnevič. Lina kraštotyriniame darbe aptarė Švenčionių rajono vandenvardžius, Ilona ir Aistė parengė darbą apie Cirkliškio apylinkės tarmę, Aušra paruošė mokyklos metraštį ir parašė darbą apie kompozitorių ir vargonininką Julių Sinių, Jurgita surinko medžiagą apie Švenčionių rajono audėjas. 2006 m. Aliona Sandul ir Jolanta Gailevskaja įsijungė į Lietuvos jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijos darbų konkursą ir gavo diplomus už kraštotyrinį darbą „Šokiai, vakaruškos Cirkliškio seniūnijoje“. Literatams patiko dalyvauti respublikiniame konkurse „Tautos dvasios beieškant“. Jį organizuodavo Turizmo centras ir Švietimo ministerija. Ten ne tik rašinius, bet ir filmus siųsdavo. 2018 m. Aurelija Astikaitė, Skaistė Černiauskaitė, Edgar Gvozdov sukūrė filmą apie Lilios ir Pavelo Puzyriovų vilnų karšyklą ir konkurse laimėjo pirmąją vietą. Ne kiekviename mieste yra vilnų karšykla, ne kiekviename mieste rasi tokią puikią amatininkę kaip Lilia Puzyriova.

Kitas filmas, parengtas šiam konkursui ir laimėjęs 1-ąją vietą respublikoje, buvo „Kryžiaus gimimas“. Jame užfiksuota Aidukų kaimo naujo kryžiaus atsiradimo istorija. Filmą kūrė Natalija Iliuk, Viktoras Vaškevič, Deimantas Damošius, Viktoras Betin. Buvo susitarta su buvusiu Laimutės mokiniu, o dabar talentingu medžio drožėju, kryždirbiu Genadijumi Martinkėnu, kad jis pamokys ir atskleis kryžiaus skaptavimo paslaptis mokiniams, o jie stengsis dirbti, klausyti meistro nurodymų ir nufilmuos visą darbų eigą. 2–3 kartus per savaitę mokiniai eidavo pas Genadijų ir kartu su juo skaptuodavo. Visus stebino Natalija Iliuk. Ji ne tik atlikdavo svarbius organizacinius darbus, bet kartu su vaikinais stropiai skaptavo kryžių. Kai kryžius jau buvo baigtas, kitoje jo pusėje mokiniai išskaptavo savo pavardes. Artimiau susipažinę su Genadijumi, jo drožiniais, pastatytais Švenčionių krašte kryžiais, sukūrė apie jį filmą ,,Mūsų Geniukas“, kuris respublikiniame konkurse laimėjo 3-ąją vietą.

Literatai išbandė laimę respublikiniame konkurse ,,Haiku Palangai“. Jame geriausiai sekėsi Daumantei Papukaitei, Aurelijai Astikaitei. Abidvi tapo prizininkėmis. Jaunųjų filologų konkurse vertimų sekcijoje trečiąją vietą buvo laimėjusi Simona Rinkevičiūtė.

Net ir prabėgus daugeliui metų, tie mokiniai, kurie aktyviai būrelio veiklose dalyvavo, liko mokytojai giliai širdyje. Štai keletas jų: Laima Rastenytė-Strakšienė, dabar dirbanti Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vedėja, buvo puiki tautinių šokių šokėja ir labai gera skaitovė, abu būrelius lankė su dideliu noru ir užsidegimu; Aurelija Astikaitė gebėjo rašyti kraštotyros darbus, kūrė haiku, vaidindavo filmuose; Ričardas Kulešas ne tik kurdavo pasakas, bet ir piešdavo. Rašinių ir piešinių konkursuose būdavo nepralenkiamas. Būtent Ričardas Kulešas iliustravo Laimos Laimutytės prozos knygą „Neminėk bloguoju“. Mokytojos atmintyje išliko ir jaunoji poetė Elena Odilova, turinti savitą požiūrį ir nuomonę apie ją supantį pasaulį. Jos eilėraščių knygelė buvo išleista mokykloje. ,,Su tokiais mokiniais galima kalnus nuversti“ – teigia mokytoja. Pastebėjus, kad šiuos visus talentus pati Laimutė Stūglienė atrado, kuklinasi, sako, kad be jų pačių noro nieko nebūtų įvykę.

Mokiniai, dalyvaujantys literatų būrelio veiklose, konkursuose gilina savo žinias, praplečia akiratį, išmoksta rašyti kūrybinius ir mokslinius darbus, atranda savo talentus. Tačiau visuomet reikia vedlio, kuris parodytų kelią, nušviestų gaires, įžiebtų kibirkštį veikti, uždegtų norą kurti. O šį darbą Laimutė atliko kuo puikiausiai.

Laimutė Stūglienė pasidžiaugė, kad net keturios buvusios mokinės tapo mokytojomis: Jolanta Vilkauskaitė ir Lina Michnevič baigė Vilniaus pedagoginį universitetą ir tapo lietuvių kalbos mokytojomis. Vaida Michnevič iš pradžių mokėsi Vilniaus pedagoginiame universitete, baigė biologijos studijas, o vėliau persikvalifikavo ir tapo lietuvių kalbos mokytoja. Lituaniste tapo ir Marija Abelytė.

Laimutė kuria griežtų žanrų eiles: haiku, trioletus, sonetus. Iki šiol ji yra išleidusi tris savo kūrybos knygas: „Haiku akvarelės“, „Neminėk bloguoju“, „Trioletai“. Taip pat ji, tik šįkart kaip Laimutė Stūglienė, yra sudariusi knygą „Mūsų istorija gyvai“, skirtą Švenčionių profesinio rengimo centro jubiliejui.

Pirmojoje Laimutės knygoje ,,Haiku akvarelės“ – 94 haiku. Tai labai trumpi japoniški eilėraščiai, rašomi pagal griežtą taisyklę: juose turi būti 17 skiemenų, padalintų į tris eilutes po 5-7-5 skiemenis. Ir jeigu poezija yra apie jausmus, tai haiku – apie dalykus, sukeliančius jausmą. Įdomu tai, kad haiku pateikti lietuvių ir anglų kalbomis. Vertėja į anglų kalbą – Dovilė Maslianikienė. Trijose eilutėse sustabdyta akimirka, kurioje susitinka gamta ir žmogus, amžinybė ir būties trapumas:

Trapus ir gležnas
Lyg kūdikėlio sapnas
Žiedelis kraunas.

Antrojoje knygoje „Neminėk bloguoju“ – humoristiniai kūriniai, kurie buvo spausdinti respublikos ir rajono laikraščiuose: humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir aforizmai.

Trečiojoje knygoje „Trioletai“ įkūnytos prasmingos ir mielos poetinės akimirkos. Eilėraštį sudaro tik aštuonios eilutės. Pirmoji eilutė būtinai sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji – su aštuntąja. Žaviausia tai, kad šioje knygoje trioletai sukurti ne tik bendrine kalba, bet ir tarmiškai – kas yra labai unikalu. Štai vienas iš tarmiškų trioletų:

Širdula sasula

Širdula sasula, kap gyveni?
Ar pieno šlakelį susrūgeni?
Ė karvei šienelio do nusperki?
Širdula sasula, kap gyveni?
Viena tu našliauji sodzyboj sanoj.
I kap tau nestrošna girioj tumsioj?
Širdula sasula, kap gyveni?
Ar pieno šlakelį susrūgeni?

Šiuo metu mokykloje nebedirba, dalyvauja renginiuose, respublikiniuose prozos ir poezijos konkursuose, Trečiojo amžiaus universiteto veiklose. Kalbėdama apie knygas, stebisi, kad laiko knygų skaitymui mažai lieka. Visiems rekomenduoja perskaityti 2024 metais išleistą Viktorijos Daujotytės autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“. Šios knygos autorė, talentinga ir protinga moteris, universitete buvo Laimutės dėstytoja, kuria visada žavėjosi. Gal todėl ši knyga tokia miela ir artima.

Laimutės Stūglienės patarimas, kaip galima sudominti jaunimą domėtis savo kraštu, jo istorija: „Jauniems žmonėms reikia rodyti pavyzdį ne žodžiais, o konkrečiais darbais.“

Interviu su Laimute Stūgliene galite rasti internetinėje svetainėje https://bendruomeniukrastotyra.lt/ 

Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova