Prienų kaimas Švenčionių rajone

Prienai – Švenčionių rajono kaimas, esantis į pietus nuo Pabradės. Prienų kaimas yra Švenčionių krašto kultūros ir tradicijų savitos kultūros regionas. Čia gyvena lenkų tautybės ir kitų tautinių mažumų žmonės. Čia egzistuojanti kultūrų sankirta lemia išskirtines tradicijas, papročius ir savitą bendruomenės dvasią. Kaimas pasižymi turtinga istorija ir kultūriniu paveldu, kuris atspindi daugiakultūrės aplinkos įtaką ir gyvavimo būdą.

Prienuose niekada nebuvo nei bažnyčios, nei koplytėlės. Tik nuo senų laikų Prienų kaime stovi kryžius, pastatytas kaip atminimas apie didelį gaisrą, sunaikinusį šį kaimą. Atmenama, kad šv. Jurgio dieną sudegė smuklė prie kelio ir beveik visas kaimas. Tragišką istoriją apie kryžiaus praeitį papasakojo Halina Sadovska (užrašyta Danutos Korkus žurnale „Magazyn Wilenski“/ 2009 m. rugpjūtis):

„... Ankstyvas pavasaris, dėl nežinomų priežasčių, data yra siejama su žemdirbių globėjo, šv. Jurgio diena. Lauko darbų pradžia. Pučia šaltas audringas vėjas. Žvarbus šaltis. Vidurdienį žmonės pradeda rinktis kaimo smuklėje. Sušilti, paplepėti, įvairiausius planus aptarti...

Karčiamos savininkas kūrena židinį, bet vis tiek patalpoje pastoviai yra šalta. Šiluma išeina per kaminą. Gaila prarasti klientus, todėl jis užlipa ant stogo ir tiesiog uždengia kaminą kailiu. Dūmai pradeda plūsti į smuklės vidų. Ir vėl blogai, ir vėl užlipa ant stogo. Gamta daro savo – kailis jau dega. Sunku jį išimti, bet žmogus nepasiduoda. Dega jam delnai, ištraukinėja kailio likučius ir meta ant stogo dangos.

Toliau įvykiai vystosi žaibo greičiu. Ilgas kaimas, namas prie namo, kiekvienas dengtas šiaudais, gūsingas vėjas. Žmogus už savo kvailumą buvo griežtai nubaustas. Ugnyje žuvo naminiai gyvūnai, sudegė namai ir tik per stebuklą išsigelbėjo žmonės. Vėjas ir ugnis šėlo, o žmogus prieš ugnies stichiją buvo bejėgis. Blaivų mąstymą parodė kunigas, kuris išgirdęs šauksmus ir išvydęs dūmus atvažiavo iš Balingrado. Atvežė šv. Agotos duonos ir apnešė ją aplink degančią teritoriją. Dūmai ir ugnis aprimo, aplink viskas nutilo, tačiau pusė kaimo pavirto pelenais. Smuklininkas, paėmęs savo mantą, paliko kaimą...“

Šiandien prie įvažiavimo į Prienus matome kryžių. Smuklės niekas neatstatė, bet šiam tragiškam įvykiui atminti ir kaip padėkos ženklas Dievui už išsaugotas žmonių gyvybes buvo pastatytas kryžius.  Nuo tų laikų išlikusi graži tradicija: birželio mėnesį, kai minima Dievo kūno ir kraujo diena (Devintinės) kasmet į kaimą atvažiuoja klebonas ir prie kryžiaus aukoja šv. Mišias už gyvuosius ir mirusius.

Pagal lenkų tautybės papročius kryžius ypatingai puošiamas spalvingomis juostelėmis ir gėlėmis. Pagrindinėje kaimo gatvėje  įrengiami  keturi altorėliai. Po mišių procesija aplanko visus altorėlius, laiminami vaikai ir visa dalyvaujančių apeigose tikinčiųjų bendruomenė. Po visų religinių apeigų kraštiečiai renkasi į bendrą šventę, kurioje bendrauja, dalijasi prisiminimais, klausosi liaudiškos muzikos, dainuoja tautiškas dainas, ragauja valgius iš tautinio kulinarinio paveldo.

Jau šiais laikais kryžius buvo atnaujintas du kartus: 1998 ir 2018 metais. Po Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo prie kryžiaus grįžo religinės šventės: Gegužinės pamaldos, kasmetinės Šv. Mišios.

Amžiams bėgant, įvykių audros nutyla, o bažnyčios ir kapinės lieka. Bažnyčios, kapinės ir kryžiai tampa ne tik pastatais ar objektais, bet ir simbolinėmis sąsajomis su praeitimi, protėvių didvyriškumu ir tikėjimu. Jie liudija istorijos tėkmę, primindami apie žmonių gyvenimus ir jų įkvepiančius poelgius, kurie išliko kaip paveldo dalis, nepaisant laiko tėkmės.

Daugiau informacijos galite rasti BIČIŲ KORYS - Bendruomenių kraštotyra - Prienų kaimo kryžius

Parengė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova ir Prienų bibliotekininkė Alicija Sondor