Griūvantis dangus

Atsiminimų knyga „Griūvantis dangus: Autobiografiniai fragmentai" skaitytoją nukelia į neseniai Anapilin iškeliavusio rašytojo gimtuosius kraštus – prieškario Klaipėdą, kurioje gimė ir augo, o vėliau, vokietmečiu, į tolimesnį gyvenimą Žemaitijoje, pasitraukus iš nacių užimto miesto. Netrukus prasidėjusi pirmoji sovietų okupacija, karas ir pokaris su dramatiškais jo įvykiais antrosios sovietinės okupacijos metu, galutinis nepriklausomos Lietuvos žlugimas ir su tuo susijusios istorinės šalies permainos, kurių liudytoju autoriui teko būti ir daug ką patirti, skaudžiai pakeitė žmonių likimus, nulėmė visuomeninės sąmonės kaitą. Šių atsiminimuose ryškinamų įvykių kontekste formavosi ir būsimojo rašytojo, dailininko asmenybė, ėmė aiškėti neabejotini polinkiai. Prisimenamų įvykių raida praplečia ir pasakojimo geografiją: protarpiais išnyra smetoninio Kauno kontūrai, vėliau – Vilnius. Vaizdinguose literatūrinio pasakojimo pasažuose atsispindi griūvantis tolimos vaikystės dangus, mažo vaiko patirtys (nerūpestingos, šviesios ar skaudžios) ir atminties diktuojami vėlesni išgyventų istorinių poslinkių vaizdiniai – su didelių permainų sunkiais apmąstymais, dvejonių nekeliančiomis humanistinėmis tiesos, moralės, tautinėmis, pilietiškumo etc. nuostatomis. Dažnu atveju daro įspūdį nonkonformistinė autoriaus pozicija, nesitaikstymas su blogio apraiškomis, ydinga ideologija (ypač kalbant apie karo, pokario, sovietmečio pragaištingai iškreiptą pasaulį) ir teisingumo, gėrio plačiąja prasme teigimas. Nuoseklų epinį rašytojo pasakojimą kartkartėmis įvairina švelnus humoras, saviironija ar kartoka ironija.