Lietuvių kalba – viena seniausių pasaulio kalbų, iškovojusi sau teisę gyvuoti, kone puse amžiaus drausta, knygnešių išsaugota, išgodota motinų, kurios prie dūzgiančio ratelio vaikus lietuviško rašto mokė, pasakas jiems sekdavo gimtąja kalba. Nuo 2016 metų Lietuvoje organizuojami renginiai, prisidedantys prie lietuvių kalbos sklaidos Lietuvoje ir užsienyje. Kovo 30 d. Svirkų bibliotekoje vyko popietė „Kalba – brangiausias palikimas“, skirta Lietuvių kalbos dienoms paminėti. Bibliotekoje jau tapęs tradiciniu, renginys kasmet suburia skaitytojus į lietuviško žodžio šventę. Šįkart šventėme kartu su Švenčionių socialinių paslaugų centro dienos centro kolektyvu „Verdenė“ ir jo vadove, Šventos bibliotekos bibliotekininke Angele Misiūniene. Lietuvių kalba – tai ir mūsų kasdienė šneka, literatūrinė ir tarmiška, tai ir rašytinis palikimas – proza, poezija, dainuojamoji ir sekamoji tautosaka – dainos, lopšinės, pasakos, smulkioji tautosaka – mįslės, patarlės, priežodžiai. Popietės metu lietuvių kalba skambėjo poetiniu žodžiu, prozos kūrinyje, virpino žiūrovų širdis dainoje, linksmino šmaikščiu tarmišku sąmoju. Eiles apie lietuvišką žodį ir Algimanto Baltakio poeziją skaitė Violeta Sadkovienė ir Česlavas Rinkevičius, ištrauką iš Gintarės Adomaitytės knygos „Vandenės užrašai“ – Valentina Veličko. Smagiai nuteikė Birutė Martinkėnienė, tarmiškai paporinusi mums apie „ženitbą“, ir Valerija Meškelienė, papasakojusi apie savo močiutę pribuvėją, jaunystėje piršlių neatsigindavusi. Edvardas Gaidelis su mažyte lūpine armonikėle vinguriavo įmantrias melodijas. Nuostabias lietuviškas dainas „Verdenės“ kolektyvas atliko pritariant žiūrovams, o „Gimines“ dainavome visi, kaip pridera, „sustoję gražiai“ ir palinguodami. Saulėta diena ir nuoširdus bendravimas, įsibėgėjančio pavasario dvelksmas kūrė svajingą nuotaiką, kai susipina liūdesys, kad kažkas gražaus baigiasi, su naujų susitikimų viltimi. Nuoširdus svirkiečių AČIŪ šauniam „Verdenės“ kolektyvui!
Parengė Svirkų bibliotekos bibliotekininkė Valentina Veličko
