Pašaminės bibliotekoje vyko literatūrinė-kūrybinė popietė „Mediniai stalo įrankiai lietuvių buityje ir tautosakoje“.
Apie lietuvių papročius ir buitį yra išleista daug mokslinių leidinių. Dažnai tautosakoje ir pasakose aprašoma buitis mums taip pat suteikia daug informacijos apie ankstesnį laikmetį. Popietės metu kalbėjome apie medinius indus ir stalo įrankius lietuvių buityje. Aktyviai dalyvaujanti bibliotekos veiklose pašaminiškė Vanda Bindorienė skaitė lietuvių liaudies pasaką „Ūkininkas ir bernas“. Čia vaizdžiai aprašoma liaudies buitis, minimi mediniai stalo įrankiai ir aprašoma gamintas maistas – žirnienė.
Į svečius atvyko Reškutėnų tradicinių amatų medžio dirbtuvių sertifikuotas amatininkas Ričardas Polučanskis. Ričardas puoselėja šaukščiaus amatą ir gamina namų apyvokos stalo įrankius. Jis atsivežė įvairių buityje naudojamų medinių stalo įrankių: šaukštų, mentelių, medinių peilių. Kiekvienas kitoks, pagal paskirtį: tai ir apeiginiai, vestuviniai ir raganų šaukštai, arbatų nuovirams gaminti.
Polinkis medžio dirbiniams ko gero paveldėtas iš giminės prosenelių. Ričardo Polučanskio giminės šaknys Švenčionių rajono Jacūnų krašte. Jo prosenelis Karolis Paukštė, gimęs 1880 m., su broliu Nikodemu kilę nuo Janušiškės (Pagereikos), buvo račiai, turėjo dirbtuves bei buvo įsirengę garinę ir lenkė ratus, kurie anuo laikmečiu buvo labai reikalinga ir svarbi susisiekimo priemonių, vežimo ratų dalis. Jie meistravo ne tik ratus, bet ir įvairaus dydžio statines, geldas, sukirtinėjo šulinius, bei drožinėjo įvairius namų apyvokos įrankius.
Tądien bibliotekos erdvė virto medžio dirbtuvių kūrybine erdve. Šaukščiaus amatą puoselėjantis Ričardas Polučanskis į susitikimą su besidominčiais šiuo amatu atsivežė medžio ruošinius, įrankius. Jis papasakojo apie medienos parinkimą, pirminį apdorojimą, darbą su šablonu – brėžiniu ir jau matėme koks yra tas ruošinys būsimam stalo įrankiui, kuris apdirbtas rankiniu būdu – kirvuku, kaltu. Su specialiais įrankiais yra išskobiamas šaukšto vidus, kuris neturi būti itin lygus ir nušlifuotas, nes senovės meistrai būtent tokius ir gamino.
Po to seka aliejumi tepimo procesas – gaminys užgrūdinamas.
Susirinkusiesiems kilo daug klausimų apie medienos paruošimą, apdirbimą. Norintieji čia pat galėjo ir išbandyti šaukšto drožybą. Įrankiai pakluso ne iš karto ir ne visiems, reikėjo praktinių patarimų ir, žinoma, įgūdžių. Kiekvienas savo nušlifuotą šaukštą papuošė degintu ornamentu, pagal senuosius baltų ženklus.
Vėliau juos išbandėme valgydami žirnienę, kurią pagamino Švenčionėlių miesto kultūros centro Pašaminės skyriaus kultūrinių renginių organizatorė Dalia Basiūnienė.
Šiais laikas gal ir paprasčiau medinius indus ir stalo įrankius gaminti elektriniais instrumentais, bet jie nebus unikalūs, nei tie, kurie žmogaus rankų sušildyti, instrumentų ašmenimis nuglostyti.
Parengė Reškutėnų ir Pašaminės bibliotekos bibliotekininkė Dangira Lisauskienė
