Reškutėnų bibliotekoje svečiavosi poetas, leidėjas Juozas Žitkauskas. Vyko literatūrinė-muzikinė popietė „Rieškutėm rudenį semiu“.
Autorius yra išleidęs ne vieną knygą. 2011 m. pasirodė pirmoji rašytojo eilėraščių knyga „Grafomano įšventinimas“, 2012 m. „Tai – aš. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis“, 2014 m. eilėraščių knyga „Budintis kalendorius“, 2018 m. eilėraščių knyga „Sakyciniai ir pilniavociniai. Ailėraščiai dzūkų tarmi“, 2021 m. poezijos knyga „Dubeltavos išpažintys. Eilėraščiai dzūkiškai ir lietuviškai“.
Paragintas rašytojo Romo Sadausko, jau daug metų rašančio gimtąja dzūkų tarme, Juozas savo eilėraštį „Kaip ant delno“ išvertė iš bendrinės lietuvių kalbos į gimtąją tarmę, o vertimas daug gražesnis ir mielesnis širdžiai gavosi. Nuo tada kūrėjas „susirgo“ gimtąja šnekta. Poeto kūryboje išryškėja ryšys su gimtine – Kapčiamiesčiu. Meilė ir pagarba gamtai, mirtis ir gyvenimas kūryboje pabrėžia dzūkų kalbą, gražiai eilėmis aprašo papročius, tradicijas. Jis skaitė eilėraščius „Šiečkavonė“ (apie kopūstų rauginimą), „Lietaus laukimas“ (Pagal mūs dziedų spėjimus), Mokytojos Birutės Stacevičienės atminimui ir kt. parašytus dzūkų kalba.
Dažnai jo kūryboje aprašoma sužmoginta varlukė Anelkutė, kuri vis kurkia ir kurkia bijodamasi busilų (gandrų), tarsi nuolat kviečia Juozą grįžti į tėviškę. Ji – poeto protėvių balsas. Tai kartu su jo kūryba keliaujantis simbolis, personažas, kviečiantis apmąstyti..
Popietės metu klausėmės Šventos bibliotekos bibliotekininkės Angelės Misiūnienės atliekamų muzikinių kūrinių: „Gimtinė“, „Užmirštoji taurė“, „Ir buvo žodžiai tie“, kurie ne tik puikiai suskambėjo, bet ir suvirpino susirinkusiųjų širdis.
Pasibaigus renginiui diskutavome prie kavos puodelio, aptardami tarmes, jų aktualumą, išsaugojimą, ne tik kūryboje, bet ir kasdienėje kalboje.
Parengė Reškutėnų bibliotekos bibliotekininkė Dangira Lisauskienė
