Atbundančios gamtos ir džiaugsmo simbolis

Verba (nuo žodžio virbas) – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriamos puokštės, kurias katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Pirmą kartą verbos lietuvių kalbą paminėtos 1573 m. Anot kalbininkų, Verbų pavadinimas kilęs nuo žodžio virbas. Lyg, anksčiau per Verbas Lietuvoje būdavo šventinamas kadagys – virbas. Žinoma, kad Rytų Aukštaitijoje žmonės, per Verbas eidami į bažnyčią, prie kadagio dar prideda ir ką tik pradėjusio sprogti beržo, žilvičio šakelę („kačiukų“), o kai kas į puokštelę įkomponuoja dar ir pernykščių ąžuolo lapų.
Verbos švenčiamos paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę Šv. Velykas. Rišėjos charakteris, įgūdžiai, turimi augalai padaro verbas labai įvairias.
Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą. Tikima, kad šios šakelės, parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros. Todėl Verbų sekmadienį į bažnyčią visi skuba nešdamiesi ten verbą.
Pasidaryti po nedidelę verbelę, kovo 21 dieną, į Vaikų literatūros skyrių atkeliavo Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos 4B klasės mokiniai su mokytoja Danguole Vaškinėliene. Atėjusiems vaikams bibliotekos vedėja Laima papasakojo apie verbų rišimo tradicijas, ką reiškia kiekvienas augalas, kurį dedame į verbą. Taip pat apie verbos stebuklingas, gydančias savybes. Bibliotekininkė Violeta paaiškino ir parodė vaikams, kaip gražiai surišti verbelę. Šaunuoliai vaikai labai greitai viską suprato ir kibo į darbą. Netrukus jau visi turėjo po gražią žalią verbelę.

Parengė Vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkė Živilė Strakšienė